Geliu terapija

Dabartinis pasaulis ne veltui domisi gėlių terapija, juk apie ilgametę jos istoriją bei apie didžiulį efektyvumą pasakojama istorijoje apie Budą: bekeliaujant jis susirgo ir džaino vienuoliai jį išgydė lotoso lapelių aromatu.

    Ar pastebite, kaip keičiasi aplinkinis pasaulis, kai pasikeičia mūsų vidinė būsena? Ypatingai tai pastebima, kai mes atsikratome kūniškųjų ir dvasinių kančių. Senovės meno filosofija: fiziškai ar dvasiškai sergantį žmogų patalpinus į harmoningą aplinką, jis pradės sveikti.

    Gėlės - mus supančios energetinės sistemos dalis, ypatinga tuo, kad dirba kai energijos kaupikliai: kol auga – kaupia energiją, o kai mes vos besiskleidžiantį žiedą nuskiname - pradeda mums grąžinti, skleisti į jas supančią aplinką. Pagal Rytų išmintį, „liga“ – energetinės pusiausvyros pažeidimas organizme. Gėlė gali arba papildyti trūkstamą energiją, arba atimti energijos perteklių, tai yra subalansuoti žmogaus energetinę būklę.

    Kiekviena gėlė turi savo energetiką, todėl labai svarbi gydytojo patirtis. Jis turi nustatyti, kokia gėlė konkrečiu paciento atveju jam yra reikalinga. Bet yra ir bendri principai, kuriuos kiekvienas žmogus gali panaudoti gydymuisi – floroterapijoje tai nepavojinga.

Pirmas etapas: vienas žiedas

    Gydymas pradedamas vienu neišsiskleidusiu žiedu, kadangi sergantis žmogus yra nusilpęs, o gėlės duoda kolosalų energijos srautą, keičiantį energetinę ligonio aplinką. Ligonis gauna labai daug informacijos per regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą. O informacijos srautai – tai ir yra energija. Viena gėlė – tai „raktas“, atidarantis energetinius „vartus“ į žmogų.
Gėlė parenkama pagal šiuos principus:

• Balta, su silpnu aromatu arba be jo – esant susirgimams ar sutrikimams, susijusiems su psichemocine sfera;
• Raudona, su silpnu aromatu arba be jo – esant somatiniams susirgimams, susijusiems su organų ir kūno sistemų morfologinės struktūros sutrikimais.
• Geltona, su stipriu aromatu – esant infekcinėms ligoms.

    Manoma, kad šalti tonai susiję su galvos energija, šilti – su kūno energija. Gėlę reikia pastatyti ne toliau kaip vieno metro atstumu nuo tos vietos, kur žmogus būna dažniausiai. Jei tai gulintis ligonis, tai ta vieta miegamajame. Svarbu, kad gėlę ligonis visuomet matytų. Tegul jis mato, kaip žiedlapiai pirma išsiskleidžia, o po to nuvysta. Jei ligonio būklė negerėja, reikia vėl pastatyti tokios pačios spalvos gėlę (gėlės rūšis nesvarbi).Antras etapas: puokštė

    Šio etapo metu gydomąjį poveikį daro kelių gėlių kompozicija su fonu – kokiu nors stambiu lapu arba šaka. Žmogus jau atviras ir į atsivėrusius jo organizmo „vartus“ turi įsilieti šios puokštės energetinis srautas.

    Pradžioje puokštės gamą pasirenka pats ligonis. Gydytojas atsineša glėbį gėlių ir žiūri, kokias gėles pagal spalvą ir kiekį pasirenka ligonis. Pagal tai galima spręsti, kokie pakitimai vyksta ligonio organizme, sveiksta jis ar ne.

    Jei žmogus, kuriam anksčiau buvo išrašyta balta gėlė, pasirenka puokštei šaltų spalvų žiedus (balta, žydra, kakavinė, violetinė spalvos) – jis sveiksta.

    Jei renkasi ryškių spalvų (geltona, oranžinė, ypatingai raudona arba bordo spalvos) – ligonis dar serga. Šaltos spalvos liudija apie emocinės būklės stabilizaciją, o ryškios – apie tai, kad ligonis susijaudinęs ar net kritinės būklės.

    Jei ligonis, kuriam buvo skirtas raudonas žiedas, pasirinks ryškias ir šiltas spalvas – jis sveiksta. Šaltų spalvų pasirinkimas bylos apie besitęsiančią ligą.Vazoninės gėlės gydymui netinka. Skintos gėlės aktyviai skleidžia gerą energiją ir dalinai sugeria blogą, juk visas gyvenimas - tai energijos mainai. Kai mes išmetame nuvytusias gėles, kartu su jomis atsikratome ligų ir problemų. Gyvose gėlėse, atvirkščiai, jos kaupiasi.